Lietuviai Jakutijoje (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Tokia minusinė temperatūra, kad jos suvokti nepadeda ir vaizduotė, šeši metrai užšalusios Lenos ledo ir per visą žiemą neišjungiami automobilių varikliai: daugiau pasiklausius apie Jakutijos žiemas nejučia imi svarstyti, kaip šiuolaikinių jakutų protėviai galėjo sumąstyti, kad būtent šios žemės yra tinkamiausios apsigyventi. Net ir vasarą, vėlyvo birželio saulei negailint šilumos, pro basučių padus gali justi besismelkiančią vėsą – nuo amžino įšalo tave skiria vos pusė metro žemės. Kad tai ypatingas kraštas, pamiršti neleidžia ir per visą naktį nuraudęs dangus, ir lyg kokio tvirtumo bei atšiauraus grožio pilni jakutų veidai: taip Jakutija, nors svetima ir kiek grėsminga, patraukia, o sugrįžus namo matyti vaizdai bei žmonės diena iš dienos stovi akyse.

Mėginame taigos skambumą nuo Lenos krantų (J. Slipkauskaitės nuotr.) Šamaniški ritualai (M. Ričkutės nuotr.)

Pirmąsias kelionės dienas praleidome plaukdami laivu Lenos upe. Grožėjomės Lenos stulpais – erozijos suformuotomis smailėmis, kurių grandinė dešiniojoje upės krantinėje tęsiasi apie 80 kilometrų, o vidutinis aukštis siekia 100 metrų. Išlipus ant kranto ir užkopus sulig šių laiko ir vandens kūrinių viršūnėmis atsiveria neįtikėtini vaizdai, o šienapjūtės dainos virš plačiosios Lenos ir tolyn besidriekiančios taigos suskamba tikrai ne prasčiau nei lietuviškuose laukuose.

Prie Lenos stulpų pirmąsyk sudalyvavome apeigoje, kurią per likusį kelionės laiką regėjome dar ne kartą: baltai apsirengusi šamanė giedodama nedideliame lauželyje kepė ir aukojo blynus. Vėliau ir kiti susirinkusieji susikabinę šoko bei atkartodami giedojo jos čia pat kuriamas maldas.

Pasirodome Jakutsko publikai (M. Ričkutės nuotr.) Ruošiamės giedoti Mišiose (M. Ričkutės nuotr.)

Vėliau turėjome progos iš arčiau pažinti Jakutiją (arba jakutų kalba – Sakhą) dalyvaudami Yhyakh Tuymaady, vasaros pradžios, gamtos atbudimo ir saulės bei vaisingumo dievybės šventėje. Jakutams tai Naujieji metai, svarbiausia metų šventė: daug tūkstančių žmonių susirenka didžiuliame lauke netoli Jakutsko miesto, kur tris dienas vyksta mugė, įvairios varžybos, pasirodymai, arklių lenktynės ir, svarbiausia, iškilmingas kumiso šventinimo ritualas. Čia ir tradiciniais rūbais apsirėdžiusių, dambreliais grojančių jakutų prisižiūrėjome, ir patys koncertuodami vėjyje kostiumus pravėdinome.

Kad ir kokia įspūdinga Jakutija, vis dėlto važiavome pas savus: pats svarbiausias mūsų kelionės tikslas buvo susitikti su Rusijos ir Kazachstano lietuviais, tremtinių palikuonimis, iš tolimiausių Azijos kampų sulėkusiais į konferenciją „Sujunkime Lietuvą Jakutijoje“. Didelį įspūdį paliko tai, su kokiu tvirtu išdidumu save jie vadina lietuviais, nors retas kuris besusišnekėtų lietuviškai. Nustebino ir tai, kad jaunesnioji karta, rodos, linkusi domėtis savo šaknimis: pavyzdžiui, šešiolikmetis Georgijus, užaugęs Krasnojarske, po truputį mokosi lietuvių kalbos ir yra pasiruošęs jau šį rugsėjį persikelti gyventi į Lietuvą. Susitikimas su lietuviais buvo džiaugsmingas ir, tikiu, visiems pažadino daug apmąstymų, kažkada jau išgyventų, bet užmirštų.

Radome save (J. Slipkauskaitės nuotr.) Ratuojame su dideliais ir mažais konferencijos dalyviais (D. Martinaitytės nuotr.)

Šiandien pažiūrėjus į raudoną tašką žemėlapyje smukteli širdis. Ne tiek dėl savos kelionės atstumo, kiek galvojant apie visus žmones, praėjusiame amžiuje ištremtus į tokias Sibiro gelmes: raudonas taškas žemėlapyje žymi šešis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos ir namų. Kai pabandai suvokti tokius atstumus, tremtinių dainose įrašytas graudus švelnumas savam kraštui tampa artimesnis, beveik tariesi, kad gali jį suprasti, išgyventi iš naujo. Ir vis dėlto žinai, kad neįmanoma – gali mėginti tik nuspėti, ką visa tai reiškė pirmiau šias dainas dainavusiems.

Rašė Rasa Alė

Fotografavo Julita, Damilė, Modesta, Milda

„Yhyakh Tuymaady“ šventė (M. Pakalnytės nuotr.)

 

Artimiausi renginiai

Mėnuo Saulužę vedė

Penktadienis, rugpjūčio 30, 20:30

Mitologinių dainų koncertas

Naujausi leidiniai

Go to top